Net ir žiemą žaliuoja gyvatvorės

posted in: Kita | 0

Aukštą žalią sieną prie namų užauginsime, pasodinę paprastąją, serbinę ir dygiąją egles. Serbinė eglė auga greitai, suformuoja tankią siaurą lają. Gražiausiai serbinė eglė atrodys, augdama sunkesniuose derlinguose ir kalkinguose dirvožemiuose.

Tuo tarpu plačiai žinoma dygioji arba sidabrinė eglė yra platesnė, gerai auga bet kokiuose dirvožemiuose, pakenčia miestų taršą, bet nemėgsta pavėsio. Galima formuoti iki 2-4 m aukščio karpomą gyvatvorę, kurios apatinės šakos, bėgant metams, palaipsniui nudžius.

Vietinė paprastoji eglė puikiai pakenčia karpymą ir dalinį pavėsį, bet jautri užterštai aplinkai. Jai tinka derlinga ir gan drėgna dirva. Karpomai gyvatvorei eglaitės sodinamos 30-40 cm atstumais. Karpyti pradėsime nuo trečių po pasodinimo metų ir vėliau ją tokiu būdu formuosime du kartus per sezoną. Neverta kasti eglučių iš miško, nes jos sunkiai prigyja ir ilgokai skursta.

Puošnios ir tankios

Gražią ir purią gyvatvorę galima suformuoti iš kanadinių cūgų. Tėvynėje jos užauga iki 30 m aukščio. Karpant rekomenduojama suformuoti 2-3 m aukščio žalią sieną. Cūgos puikiai pakenčia karpymą, mėgsta oro ir dirvos drėgmę bei dalinį pavėsį. Sausose vietose, ypač tiesioginėje saulės atokaitoje, cūgos skursta ir palaipsniui žūva. Geriausiai joms tinka lengvesnė, derlinga ir silpnai rūgšti žemė ar durpių substratas. Pasodintos kalkingose dirvose, serga spyglių chloroze.

Kukmedžiai yra vieni puošniausių ir prabangiausių gyvatvorinių augalų. Kukmedžiai greitai atauga ir tankėja, todėl nesunku jiems suteikti norimą gyvatvorės formą. Eilėje sodinami 30-50 cm atstumais. Tinka derlinga, humusinga, artima neutraliai reakcijai dirva.

Platesnei ir neaukštai gyvatvorei suformuoti galime pasodinti mūsų medelynuose siūlomą europinį kukmedį.Vakarų Europoje vienomis tinkamiausių laikomos tarpinio kukmedžio ‘Hiksii’, ‘Hillii’ ir ‘Hatfieldii’ veislės, kurios greitai auga, formuodamos plačiai kolonišką daugiaviršūnę lają, pasiekdamos 3-5 m aukštį.

Europinio kukmedžio veislės ‘Fastigiata’, ‘Erecta’ yra labiau jautrios šalčiui už tarpinio kukmedžio veisles. Už jas atsparesnės yra veislės ‘Hessei’ – iki 4-5 m aukščio (siaura laja) ir ‘Melfard’ – iki 2 m aukščio, blizgančiais spygliais, koloniškos formos. Atspariausi – smailiaspyglio kukmedžio kultivarai, kurie Lietuvoje dar retoki.

Spalvingosios tujos

Dauguma Lausono puskiparisių veislių jautrokos mūsų klimato svyravimams, todėl sodinti gyvatvorėse nerekomenduotina. Jei reikalinga melsvo atspalvio nekarpoma gyvatvorė, sodinkime labiausiai paplitusias uolinio kadagio veisles ‘Skyrocket’ ar ‘Blue Arrow’. Šie kadagiai užauga iki 3-5 m aukščio. Jiems tinka bet kokios laidžios vandeniui dirvos. Svarbu parinkti gan saulėtą vietą. Eilėje sodinti 60-90 cm atstumais. Jei dirva per drėgna, šie kadagiai pradeda džiūti nuo apatinės lajos dalies arba suserga grybinėmis ligomis.

Yra įvairių tujų formų ir atspalvių. Nuo seno gyvatvorėse auginamos vakarinės tujos bei jų koloniškos formos kultivarai. Jie gan greit auga. Dėl kompaktiškos šaknų sistemos šiuos kultivarus lengva sodinti. Iš vakarinės tujos žaliaspyglių veislių sparčiai populiarėja: ‘Brabant’ – labai greitai auganti, tanki, gana glausto šakojimosi; ‘Holmstrup’ – siauralajė, lėčiau auganti, atspari šalčiui, žiemą neruduojanti bei tinkama auginti neformuotas 3-4 m aukščio žaliasienes gyvatvores; ‘Smaragd’ – populiariausia Vakarų šalyse veislė dėl visus metus sodriai žalios spalvos bei taisyklingos siauros piramidinės lajos formos (tinka ir karpomoms, ir laisvoms špalerinėms gyvatvorėms). ‘Atrovirens’ – puošni didžiosios tujos atmaina, tamsiai žaliais stambokais blizgančiais ūgliais. Spalvingoms gyvatvorėms tinka labai atspari vakarinės tujos veislė ‘Aurescens’ – siauralajė, gelsvaspyglė (iki 3-5 m aukščio) bei didžiosios tujos veislė ‘Kornik’ – su gelsvais jaunais ūgliais ir stambesnėmis blizgančiomis šakelėmis. Didžioji tuja reikalauja šiek tiek didesnės dirvos ir oro drėgmės bei nuo vėjų apsaugotos vietos. Sodinama 40-50 cm atstumais eilėje.

Kalninės pušies fenomenas

Kalninė pušis auginama laisvai ir sodinama kas 60-100 cm. Jai tinkamos visos dirvos. Formuojama gegužės mėnesį, kai ištįsta pumpurai (viršūninius laužiame per pusę, skatindami augalus labiau šakotis). Užauga iki 3-4 m aukščio. Jei reikia žemesnės gyvatvorės, tai sodinkime kalninės pušies veislę ‘Pumilio’, kuri užaugs iki 1,5 m aukščio.

Jei augalai medelyne padauginti iš sėklų, svarbu atsirinkti panašaus augimo ir šakojimosi krūmelius – tada gyvatvorė bus labiau vienalytė.

Mūsų krašte nedaug yra visžalių lapuočių, tinkamų gyvatvorėms ar žaliems bordiūrams. Lauravyšnės, bugieniai, skėstašakis sausmedis, visžalės raugerškių rūšys ganėtinai jautrūs šalčiui, o mahonijos tam tikslui dažniau sodinamos kapinėse bei patvoriuose. Sodybose vidutinio aukščio laisvai augančias gyvatvores galima suformuoti iš kai kurių rododendrų rūšių: Smirnovo, pontinio ar amerikinio bei retai dar auginamų jų giminaičių leukatojų. Svarbu, kad jų šaknys galėtų augti puriame, rūgščiame, drėgnokame durpiniame substrate, kuriam būtinas drenažas.

Neaukštoms bordiūrinėms 20-80 cm aukščio karpomoms gyvatvorėms tinka paprastasis buksmedis. Augalai gražiai atrodys, jei dirva bus pakankamai drėgna, laidi bei kalkinga, lajos – iš dalies užpavėsintos ir apsaugotos nuo skersvėjų. Bordiūruose buksmedis sodinamas gana tankiai – 5-8 augalai viename ilginiame metre. Fortūno ožekšniai, viržiai, erikos, gaulterijos taip pat gali būti priskirtos prie tinkamų žemiems bordiūrams augalų. Su lapeliais taip pat žiemoja levandos ir rūtos. Pastarieji aromatingi puskrūmiai puikiai dera tradicinio tipo kompozicijose, be to sukelia mielų širdžiai sentimentų.

Arvydas RUTKAUSKAS, dendrologas „Kauno dienos“ informacija